Mančesteris: Joninių rungtys - vaistas nuo pasyvumo

Įprasta, kad trumpiausią vasaros naktį paparčio žiedas pražysta ne tik Jonų ir Janinų žemėje. Kažkada buvusi sakrali, šiandien įgaunanti vis naujų spalvų viena gražiausių vasaros švenčių kiekvienais metais sukviečia ir Mančesterio lietuvius.

Į Mančesterio lietuvių socialinį klubą birželio 23 dieną žmonės pradėjo rinktis kelios valandos po pietų. Salfordo universiteto asistentė Jolanta Ružinskaitė, viena šventės organizatorių, buvo tikra, kad iš pradžių vangokai besirenkančios publikos į vakarą pagausės. „Daug kas šeštadienį dirba, - sakė Jolanta. - Taigi galės atvažiuoti tik apie šeštą septintą“. Taip ir buvo - automobilių stovėjimo aikštelė pilnėjo saulei ritantis į vakarus. Iš viso paparčio žiedo ieškoti suvažiavo apie 120 jaunesnės kartos tautiečių. Ar į renginius ateina senosios kartos lietuvių? Giliau Mančesteryje šaknis įleidę senoliai, pasak Jolantos, prisijungia nenoriai.

Belaukdami šventės pradžios, vieni klubo bare žaidė biliardą, kiti bendravo kieme. Organizatoriai (Jolanta Ružinskaitė, moksleivė Martyna Šataitė, Jonas Podvoiskis bei kiti) tuo tarpu rengė rungčių vietą, siūlė įsigyti loterijos bilietų, DBLS 60-mečiui pagamintų marškinėlių bei puodelių, kūrė kepsninę ir ruošė vaišių stalą. Tikros lietuviškos mišrainės ir, anot Remigijaus Šulinsko, vieno iš tą dieną besirūpinusių, kad visi būtų sotūs, „pačių lietuviškiausių mėsainių“ paskanauti galėjo kiekvienas ir ne po kartą. Ponas Remigijus ir kartu su juo prie lauko „baro“ stovėjusi ponia Irena Ratkevičienė tos dienos darbo vietą paliko tik vėlai vakare - žinoma, kad pavargę, tačiau kantriai ir maloniai aptarnavę iki paskutinės minutės. Šventę pradėjo ir visus susirinkusius pasveikino Mančesterio Lietuvių socialinio klubo sekretorius Jonas Podvoiskis. Jis pakvietė pirmiausia į šalia klubo esančią pievelę žaisti futbolą. Tik pakviesti nepakako - nedrąsius lietuvius teko paraginti atkakliau, tačiau komandos visgi susibūrė (beje, moterys taip pat neliko tik stebėtojos).

Po draugiškų rungtynių jėgas norintieji išbandė rankų lenkimo varžybose. Vėl, atrodo, užsiėmimas - ne gležnoms moterų rankoms, bet dailioji lytis ir čia nusileisti neketino. Jėgos rungtį pakeitė taiklumo rungtis: iš 7 metrų atstumo ant į žemę įkalto strypo užmesti pasagą sekėsi sunkiai, bet visgi pavyko - tas gražus reginys, kurį pamatyti nelabai žiūrovai ir tikėjosi, buvo palydėtas audringais plojimais. „Smagu, kad tai, kas čia vyksta, vyksta, - sakė Virginija Lazauskaitė, su šeima į Mančesterį atvykusi iš Liverpulio. - Žinoma, dar daug reikia pastangų, kad pasiektume tai, ką turi organizuotesni Airijos lietuviai“. Anot ponios Virginijos, lietuviai pasyvūs. Pasyvumą, pasak jos, atsivežėm iš Lietuvos, tačiau jis, neabejoja moteris, išgydomas, tik reikia gero užkrečiančio pavyzdžio. Pašnekovė prasitarė turinti minčių lietuvių klubą steigti Liverpulyje. Kad lietuvių pasyvumas išgydomas, buvo akivaizdu: iš pradžių į Joninių rungtis bei žaidimus žvelgę apatiškai, visgi geros nuotaikos užkrėsti žmonės stebėtojo vaidmenį paliko vis noriau, mažiau raginami. Virvės traukimas, mūšis su pagalvėmis ir „žvejybos“ rungtis (prie diržo pririštą ant siūlo kabantį pieštuką reikėjo pataikyti į butelio vidų) užbaigė vakaro sportinę programą. Ne vienas iš šventės į namus grįžo nešinas pelnytai gautu - iškovotu prizu, tačiau buvo matyti, kad geriausias prizas (ir ne tik nugalėtojams) - gerai praleistas laikas.Vakare Jonui Podvoiskiui buvo patikėta svarbi užduotis - užkurti Joninių laužą. Jis degino visa, kas bloga (senovėje tikėta, kad ugnis turi apvalomąją reikšmę - ne tik fizine, bet ir moraline prasme), ir šildė visus sušalusius bei netikėtai prapliupusio lietaus sulytus. Joninių šventė baigėsi šokiais, skambant grupės „Retro Plius“ iš Londono dainoms.

Šaltinis: "Londono Žinios"